Iš Didžiosios Britanijos kone kasdien sulaukiame naujienų apie socialinio verslo plėtrą: štai atsidarė pabėgėlius įdarbinti padedanti kontora, restoranas, kuriame buvę kaliniai mikliai ruošia salotas ir užkandžius, ar mainymosi krautuvė, į kurią gali užsukti ir kišenėje nė skatiko neturėdamas. Socialinis verslas – tai verslas, paremtas vertybėmis, keičiantis pasaulį ir lengvinantis gyvenimą tiems, kam šiuo metu labai reikia pagalbos. Kadangi tai – nauja verslo rūšis, daug kas socialinį verslą painioja su jau ilgai veikiančiomis socialinėmis įmonėmis. Socialinės įmonės – tai bendrovės, kurios gauna valstybės paramą, už tai įdarbina neįgaliuosius ar kitus socialiai pažeidžiamus asmenis. Pastaraisiais metais, matant kokią vertę kuria ir kiek lėšų socialinėms problemoms spręsti sutaupo socialinio verslo sektorius, (Europoje – apie10 proc. viso žemyno BVP) jis aktyviai remiamas Europos sąjungos fondų lėšomis.
Lietuvoje socialinis verslas dar tik leidžia pirmuosius daigus. Ir šiems iškilo grėsmė nudžiūti, nes Socialinės apsaugos ir darbo ministerija, peržvelgusi Europos Sąjungos finansuojamos priemonės „Paskatinti socialinį verslumą ir socialinę atsakomybę didinančių iniciatyvų atsiradimą“ tikslus, socialiniam verslui lėšų neskyrė. Užtat ribotam skaičiui privačių asmenų valdomų socialinių įmonių, o tiksliau, priemonei „Parama neįgaliesiems socialinėse įmonėse“ skirta 35 333 642 EUR (daugiau nei 35 mln. eurų).
Sunkiausioje situacijoje esantys žmonės – vis tiek be darbo
Sunku patikėti, tačiau netgi patys neįgalieji tokiu ministerijos sprendimu nesidžiaugia.
Neįgaliųjų forumo administracijos direktorė Henrika Varnienė dar pavasarį vykusiame socialinio verslo forume išreiškė susirūpinimą, jog šios, lyg ir geram tikslui – neįgaliųjų padėčiai gerinti – skirtos lėšos nukeliauja ne ten, kur turėtų.
„Esame pastebėję – ir socialinių įmonių įstatymas tai reglamentuoja – kad socialinėms įmonėms yra skiriama maksimali valstybės parama darbo vietoje. Tai ir mokymai neįgaliesiems, parama darbo vietoje, pagalba darbdaviui dėl darbo užmokesčio ir visos darbo vietos sukūrimas. Tai yra maksimalus paketas to, ką valstybė šiuo metu skiria dirbančiam neįgaliajam“, – paaiškino H. Varnienė.
Ji teigė, jog tokiu atveju šiose darbo vietose turėtų dirbti sunkią negalią turintys žmonės – nes kitų paramos būdų jiems tiesiog neegzistuoja. Vis tik, neretai aklieji, sėdintys neįgaliųjų vežimėliuose taip ir lieka be darbo, o vietas šiose socialinėse įmonėse užima turintys lengvą negalią.
H. Varnienė svarstė, jog jei maksimali parama skiriama vidutinio darbingumo žmonėms, ką tuomet daryti tiems, kurie mėgina įsidarbinti ir dirbti be jokios paramos?
„Neįgaliųjų bendruomenė šią situaciją vertina labai kritiškai, nes tai yra tiesiog nelygybė. Dalyvavome įvairiose darbo grupėse, siūlėme keisti finansavimo sąlygų aprašą – kad finansavimas būtų skiriamas tikrai sunkią negalią turintiems žmonėms ir būtent į paramą jiems būtų orientuotos socialinės įmonės. Keista – dar ir dabar yra įrašas, kad Socialinės apsaugos ir darbo ministerija priima pasiūlymus“, – stebėjosi H. Varnienė.
Uždirbti… iš gerumo?
Vienos pagrindinių neįgaliuosius atstovaujančių organizacijų atstovė svarstė, jog lengvą arba vidutinę negalią turinčius žmones galima būtų įdarbinti socialinėse įmonėse pereinamam laikotarpiui – tol, kol jie atgaus įgūdžius ir galės pereiti į įprastą darbo vietą.
Ir tai – dar ne paskutinis dabartinės sistemos trūkumas. H. Varnienės nuomone, dabartinės finansavimo taisyklės skatina socialines įmones naudotis finansine parama ir iš to uždirbti.
„Šiuo metu ir UAB, kitaip tariant, privatus verslas gali steigti tas socialines įmones. Kai tik atsirado tokia galimybė, tokio tipo įmonių iškart padaugėjo. Vadinasi, žmonės pamatė, jog tai yra niša, kompensuojanti dalį jų sąnaudų. Verslas juk iš karto linksta ten, kur galima daryti verslą,“ – kalbėjo pašnekovė.
Šiandien Lietuvoje apie 70–80 proc. socialinių įmonių yra įsteigtos privataus kapitalo. H. Varnienė sako, jog negali ant jų pykti – bendrovės naudojasi įstatymo suteikta galimybe.
Neįgaliųjų likimas priklauso ne nuo subsidijų, o nuo darbdavio požiūrio
H. Varnienės teigimu, finansavimo apraše detaliai nurodytas tik skaičius – kiek neįgaliųjų turėtų dirbti socialinėje įmonėje. Tačiau apie jų negalios sunkumą neužsimenama.
„Egzistuoja dviejų tipų socialinės įmonės: neįgaliųjų ir paprastos socialinės įmonės. Ar žinote, kas dirba tose antro tipo įmonėse? Neįgalieji. Iš esmės jos turėtų būti skirtos ilgalaikiams bedarbiams, iš įkalinimo įstaigos išėjusiems asmenims arba turintiems priklausomybių. Beje, netgi yra tokia reabilitacijos forma – darbinė reabilitacija. Juk jiems taip pat reikia rasti darbą, užsidirbti“, – svarstė Lietuvos neįgaliųjų forumo vadovė.
Vis tik dalyvaudama darbo grupėse H. Varnienė išgirdo, jog socialinių įmonių vadovai pastariesiems pasiūlymams nepritaria.
„Jie nenori to daryti. Žinoma, jog sudėtingos negalios žmonėms jie turės skirti daugiau dėmesio, daugiau darbo laiko – visa tai atsiremia į finansinius kaštus. Mes sutinkame dėl kaštų, juolab, kad neįgalusis dažnu atveju yra ilgalaikis bedarbis“, – svarstė moteris.
Tačiau kaip pavyzdį ji pateikė bendrovės „Rimi“ veiklą. Čia kasininkais neretai dirba neįgalus asmuo, tačiau bendrovė nesinaudoja jokia valstybės parama – juos įdarbina savo iniciatyva.
„Tai įrodo, kad kai kurie neįgalieji puikiausiai gali dirbti įprastoje darbo rinkoje – viskas priklauso nuo darbdavio požiūrio. Tuo metu socialinės įmonės turėtų būti skirtos tiems, kurie tikrai negali kitaip integruotis į darbo rinką“, – išvadą padarė H. Varnienė.
Lėšos nepasiekia tikslo
„Mums sako: juk neįgaliesiems skiriama tiek pinigų! Ir aš pritariu tam– išties skiriama daug, bet niekas nesikeičia. Vadinasi, lėšos nepasiekia auditorijos, kuriai yra skirtos“, – sakė H. Varnienė.
H. Varnienė būgštauja, jog pasibaigus europinei paramai visos šios socialinės įmonės užsidarys ir savo darbuotojus išgins į gatvę. Dėl to ji yra girdėjusi nerimaujant ir pačių socialinių įmonių vadovus.
Pašnekovė nesiryžta prognozuoti– socialinis verslas ar socialinės įmonės neįgaliesiems turėtų didesnį teigiamą poveikį jų užimtumo srityje.
„Tai bet kokiu atveju būtų žingsnis į priekį“, – sakė H. Varnienė, turėdama galvoje paramą naujam verslo tipui – socialiniam verslui.
Socialinis verslas duoda meškerę, įmonė – žuvį
Skirstant lėšas socialiniam verslui viena iš į darbo grupes pakviestų organizacijų buvo Žinių ekonomikos forumo asociacija. Jos direktoriaus Edgaro Leichterio pasiteiravome jo nuomonės apie socialinį verslą ir prioritetus, pagal kuriuos skirstomos Europos Sąjungos skirtos lėšos.
„Socialinis verslas yra pirmiausia verslas, kuriame tu uždirbi pinigus ir pelną investuoji į įvairias vertybes. Kodėl Lietuvoje nėra socialinio verslo? Nes po sovietų sąjungos tapome žiaurūs kapitalistai ir materialistai. Senosios vertybės sugriuvo, naujų – neatsirado“, – kalbėjo E. Leichteris.
Pašnekovas išreiškė nuomonę, jog užsienio visuomenės, kuriose plinta socialinis verslas, tiesiog yra labiau subrendusios.
„Yra žmonių, kurie nori ne tik uždirbti pinigus. Jie jaučia ir tam tikrą socialinę atsakomybę uždirbtą dalį ar visą pelną grąžinti visuomenei“, – sakė E. Leichteris.
Jis pridūrė, jog ministerija šiuo atveju mato visai kitokias socialines grupes ir joms skiria daugiausia savo dėmesio.
„Nereikia ir socialinių įmonių plakti ar koneveikti. Ten, kur valstybė tik pradeda taikyti lengvatas ir nuolaidas – visuomet bus norinčių jomis pasinaudoti“, – pabrėžė pašnekovas.
Jis palygino socialinius verslus ir socialines įmones su populiariu posakiu.
„Pagal valstybės skiriamą pinigų sumą tu gali pasakyti, kas yra prioritetas: ar duoti žmogui žuvį, ar meškerę ir išmokyti jį žvejoti? Socialinis verslas labiau moko žvejoti. O socialinės įmonės… jos jau kovoja su pasekmėmis.“
Socialinės įmonės vadovas: piktnaudžiauti šioje srityje neįmanoma
Stambiai socialinei įmonei „Liregus“, kurioje dalis darbuotojų – silpnaregiai arba aklieji jau keturis dešimtmečius vadovauja pats tokią pat negalią turintis Leonas Kirkilovskis. Paklaustas, ar socialinio verslo iniciatyvas mato kaip kylančią konkurencijos bangą įmonės vadovas teigė, jog kuo daugiau žmonių bus galima įdarbinti – tuo bus geriau.
Paklaustas ar iš tiesų pasitaiko atvejų, apie kuriuos kalbėjo H. Varnienė – kai įdarbinami tik lengvą negalią turintys žmonės, L. Kirkilovskis teigė, jog teisės aktai šioje srityje pakankamai geri ir piktnaudžiauti nebėra kaip.
L. Kirkilovskio teigimu, įstatyme labai konkrečiai nurodyta, kiek procentų neįgaliųjų turi dirbti socialinėje įmonėje ir kokią invalidumo grupę jie turi turėti, kad galėtų ten įsidarbinti.
„Norint turėti socialinės įmonės statusą reikia įdarbinti ne mažiau kaip 40 proc. sunkią ar vidutinę negalią turinčių žmonių. Jei nors vienu procentu neįvykdai šios užduoties – prarandi visą paramą“, – pabrėžė pašnekovas.
Jis teigė, jog dalis socialinėms įmonėms skiriamų lėšų atkeliauja iš biudžeto, dalis – iš Europos fondų.
„Kad socialiniam verslui reikalingas rėmimas – visiškai sutinku. Tačiau nereikėtų nueiti tuo lengviausiu keliu – iš vienų atimti, kitiems duoti. Reikia ieškoti kitų finansavimo šaltinių. Yra projektai, Europos socialinės agentūros lėšos“, – svarstė bendrovės vadovas.
„Dabar suprantu, ką reiškia darbas žmogui“
Jis paaiškino, jog socialinės įmonės gali būti valdomos visuomeninės organizacijos (šiuo atveju – Aklųjų ir silpnaregių sąjungos), arba fizinio asmens.
„Mano interesas yra atstovauti aklųjų ir silpnaregių interesus, steigiant, pritaikant darbo vietas žmonėms su regėjimo negalia ir stengiantis jas išsaugoti. Mane šiuo atveju kontroliuoja bendrovės steigėjas. Kai fiziniai asmenys įsteigia socialinę įmonę, galvočiau, kad jų interesas turėtų remtis į tuos žmones, kuriems jie steigia tas darbo vietas, bet… kalbėkim atvirai: joks privatus asmuo nesteigs socialinės įmonės, jei iš to neturės pelno“, – sakė L. Kirkilovskis.
„Liregus“ įsteigta prieš 75-erius metus, o pats Leonas joje dirba jau keturis dešimtmečius.
„Pradėjau nuo meistro ir praėjau visas stadijas. Po 12 metų tapau įmonės vadovu ir jau 28-erius metus jai vadovauju. Matote, kaip paprasta, – šypteli Leonas. – Įmonėje šiuo metu dirba 170 darbuotojų. Apie 80 proc. jų turi sunkią arba vidutinę negalią. Beveik pusė turi regėjimo negalią, likusieji – su kitom negaliom.“
Paklaustas apie konkurenciją L. Kirkilovskis pripažįsta, jog konkurencinė aplinka – arši.
„Konkurencinė aplinka didelė ir agresyvi, bet tai manęs negąsdina, o tik verčia pasitempti. Arba tu dardi tame kinkinyje kartu su visais – arba tavęs nelieka. Todėl stengiamės prisitaikyti prie tos aplinkos, daryti kažką naujo, kad išliktume“, – kalbėjo „Liregus“ direktorius.
Kalbėdamas su žurnaliste jis atskleidė dalį asmeninių išgyvenimų ir interesą, kuris negalios neturinčio žmogaus greičiausiai nedomintų.
„Aš pats, būdamas regintis žmogus, gyvendamas įdomų ir visapusišką gyvenimą, pažinau tą gyvenimo pusę. Tada įvyko autoįvykis ir praradau regėjimą. Dabar, sėdėdamas šiame „kailyje“ aš puikiai suprantu, ką reiškia darbas žmogui. Tai jo gyvenimo prasmė, jo motyvaciją, jo statusas šeimoje ir visuomenėje. Būtent todėl reikia įdėti labai daug pastangų, kad išsaugotum tą darbą žmogui. Jei būčiau fizinis asmuo ir neturėčiau tos problemos, galvočiau truputį kitaip. Natūralu: ateina žmogus ir nori įkūręs bendrovę gauti pelno. Mano misija šioje vietoje yra šiek tiek kitokia“, – atvirai kalbėjo bendrovės „Liregus“ vadovas.
Jis pripažino, jog priimant žmones su negalia jiems reikia pritaikyti įrangą ir pasiekti, kad darbas būtų efektyvus, pelningas ir saugus.
„Tai brangu, bet iš tos humaniškos, žmogiškos pusės – tai yra teisinga. Mūsų kolektyvas – geras, darbštus. Iš tiesų, smagu dirbti“, – pokalbį baigė įmonės vadovas.
Socialinis verslas leistų nevyriausybinėms organizacijoms išgyventi
Tuo metu Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Bendruomenių reikalų skyriaus vedėjas Arūnas Kučikas sutiko, jog socialinio verslo plėtra gali padėti naujomis priemonėmis spręsti įsisenėjusias socialines problemas bei užbėgti galimoms problemoms už akių. Tačiau bėda ta, jog Lietuvoje vis dar nėra apibrėžimo, kas gi yra tas socialinis verslas ir kokius požymius turi jį atstovaujančios bendrovės.
„Sekant Vakarų šalių pavyzdžiu, pastaraisiais metais ir Lietuvoje vis daugiau kalbama apie socialinį verslą. Ypač ši kryptis domina nevyriausybinio sektoriaus organizacijas, aktyvius, socialiai angažuotus asmenis. Socialinis verslas ir verslumas gali būti viena iš nevyriausybinių organizacijų plėtros krypčių, siekiant tiek spręsti visuomenei ar jos grupėms svarbias socialines problemas, tiek užtikrinant tokių organizacijų ir jų veiklos finansinį tvarumą, t.y. galimybę visiškai ar iš dalies padengti veiklos kaštus, o gal net ir gauti pelno, kuris toliau būtų investuojamas į tokios veiklos plėtrą“, – sakė A. Kučikas.
„ Ūkio ministerija parengė Socialinio verslo koncepciją, pagal kurią turės būti parengtas naujas teisės aktas, reglamentuojantis visą socialinio verslo modelį, bendruosius socialinio verslo principus, sritis, uždavinius ir kt“, – pridūrė jis.
A. Kučiko duomenimis, 2014-2020 metų Europos Sąjungos struktūrinių fondų laikotarpiu daugiausiai dėmesio ir planuojama skirti bedarbiams (ypač ilgalaikiams, nekvalifikuotiems ir vyresnio amžiaus), nedirbančiam, nesimokančiam jaunimui, neįgaliesiems, asmenims, priklausomiems nuo psichoaktyviųjų medžiagų, romams, kitiems socialinės rizikos ir socialiai pažeidžiamiems asmenims (pvz., socialinės rizikos šeimoms, smurto artimoje aplinkoje aukoms, nuteistiesiems ir grįžusiems iš įkalinimo įstaigų, kt ), vyresnio darbingo amžiaus asmenims, pagyvenusiems asmenims.
Socialinės įmonės: valstybės parama priklauso nuo negalios sunkumo
Paklaustas apie socialinių įmonių piktnaudžiavimo atvejus, kai užuot skyrę darbo vietą tam, kuriam jos labiausiai reikia, jų vadovai įdarbina lengvą negalią turinčiam žmogui, A. Kučikas pateikė statistiką, jog paprastai socialinėse įmonėse daugiausiai dirba 30–40 procentų darbingumo lygį ir vidutinių specialiųjų poreikių lygį turintys asmenys.
„Atkreipiu dėmesį, kad vadovaujantis Socialinių įmonių įstatymu, juridiniam asmeniui, siekiančiam įgyti neįgaliųjų socialinės įmonės statusą, yra taikomi reikalavimai įdarbinti sunkiausią negalią turinčius asmenis. Darbuotojai, priklausantys neįgaliųjų tikslinei grupei turi sudaryti ne mažiau kaip 50 procentų jos metinio vidutinio sąrašuose esančių darbuotojų skaičiaus. Neįgalieji, kuriems nustatytas sunkus ar vidutinis neįgalumo lygis arba neviršijantis 40 procentų darbingumo lygis, turi sudaryti ne mažiau kaip 40 procentų metinio vidutinio sąrašuose esančių darbuotojų skaičiaus“, – sakė A. Kučikas.
Jis taip pat pridūrė, jog nuo sunkesnės negalios priklauso ir subsidija darbdaviui – kuo sunkesnės negalios žmogus įdarbinamas, tuo valstybės parama tokiai įmonei yra didesnė.
„Tačiau nuolatos siekiame tobulinti socialinių įmonių teisinį reguliavimą ir užtikrinti valstybės pagalbos socialinėms įmonėms teikimo efektyvumą ir kontrolę. Šiuo metu esame parengę Socialinių įmonių įstatymo pakeitimo įstatymo projektą. Teisinio reguliavimo priemonėmis siekiame skatinti sunkiausią negalią turinčių asmenų ir kitoms tikslinėms grupėms priklausančių asmenų įdarbinimą socialinėse įmonėse“, – teigė Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos atstovas.
Parama socialiniam verslui – o kas tas socialinis verslas?
Kalbant apie paramą būtent socialiniam verslui, situacija – paradoksali. Europos Sąjungos fondų lėšos tam numatytos, tačiau kas gali ją gauti – nežinia.
„Kol kas nėra galimybės aiškiai nustatyti, kurios įmonės ar organizacijos yra priskirtinos socialinio verslo subjektams, todėl būtina juos tinkamai apibrėžti, kad jie galėtų pretenduoti į minimų priemonių (,,Paskatinti socialini verslumą ir socialinę atsakomybę didinančių iniciatyvų atsiradimą“, – red. past.) lėšas. Įgyvendinant Ūkio ministerijos parengtą Socialinio verslo koncepciją ir šiuo metu rengiamo Socialinio verslo skatinimo veiksmų 2015–2017 metų plano priemones, turėtų būti parengti teisės aktai, reglamentuojantys socialinio verslo subjektus – tikrojo socialinio verslo“, – pabrėžė A. Kučikas.
Tuo metu Nacionalinio socialinės integracijos instituto, populiarinančio socialinį verslą, programų vadovas Arūnas Survila teigia, jog socialinį verslą siekiantys vystyti jauni žmonės baigia susipainioti, ar gali tikėtis kokios nors paramos.
„Norint, kad socialinis verslas vystytųsi, jam iš pradžių reikia palaikymo, investicijų ir kitų priemonių, kurias turi paprastas verslas. ESFA (Europos socialinio fondo agentūra, – red. past.) turi uždavinį „Paskatinti socialinį verslumą ir socialinę atsakomybę didinančių iniciatyvų atsiradimą“, bet jis skatina ne naujas iniciatyvas, o išlaiko seną sistemą, kuri neatitinka ir socialinio verslo ES komunikato“, – sakė A. Survila.
Pašnekovo teigimu, iki šiol neaišku, kad konkrečiai bus skirta 2,8 mln. EUR, kurie pagal priemonės pavadinimą turėtų keliauti socialinio verslo plėtrai.
„Todėl tikėtina, kad daug potencialių iniciatyvų gali nevirsti realiais darbais. Blogiausiai tai, kad socialinis verslas nėra matomas kaip horizontaliai sprendžiantis problemas, juk jis gali būti puikus partneris tiek savivaldų, tiek nacionalinių socialinių problemų sprendimui, – pabrėžė A. Survila.
Comments are closed.