Mažame Nemunėlio Radviliškio miestelyje veikiantys Onos Milienės senelių namai jau greit minės 20-metį. Tai puikus bendruomenės socialinio verslo pavyzdys, kuriuo padedama tiek pensinio amžiaus sulaukusiems senoliams, tiek valstybei. Laiku ir vietoje atsiradę senelių namai nekainuoja brangiai nei patiems jų gyventojams, nei savivaldybei ir sprendžia itin aktualią ir pastaruoju metu visuomenėje ryškėjančią problemą: kur ir už kiek dėtis senoliui, kuriam reikalinga nuolatinė priežiūra?
Moteris senoliams skyrė savo asmeninį namą
Senelių namų direktoriaus Liudviko Pleiškio teigimu, tai nėra nei valstybiniai, nei privatūs senelių namai – jie įkurti dviejų visuomeninių krikščioniškų organizacijų, finansiškai prie jų įkūrimo prisidėjo šio kaimo kraštietė, gydytoja iš Vokietijos, o viena senolė kaimo gyventojų reikmėms padovanojo savo namą.
„Tuomet dirbau seniūnu ir atvažiavusi gydytoja iš Vokietijos paklausė, kuo galėtų padėti. Ji buvo mūsų kraštietė. Pasakiau, kad mūsų rajone yra tokių suvargusių žmonių, jiems sunku vieniems tvarkytis. Kilo idėja įkurti senelių namus. Švietimo skyrius lyg ir skyrė tam kažkokį darželį, tačiau paskaičiavom, jog jam suremontuoti reiks baisiai daug pinigų. Ir atsisakėm. O mano kaimynystėje gyveno Ona Milienė – tokia vieniša močiutė. Na, ji sužinojo, kad mes kažką tokio galvojame daryti. Ir sako: „tai ateikite pas mane“. Pagalvojau, kad tikrai bus paprasta – surinksime pensijas, pasamdysime šeimininkę ir išlaikysime tuos kelis senelius“, – prisimena L. Pleškys, šiuo metu vadovaujantis jau anapilin iškeliavusios Onos Milienės senelių namams.
Vėliau minėta šio krašto buvusi gyventoja iš Vokietijos pasiūlė lėšų ir pagalbą daiktais, baldais, drabužiais bei patalyne, padėjo nupirkti dar vieną sodyba, kad senelių namai išsiplėstų iki dviejų namų su pagalbinėmis patalpomis.
Nuo to laiko čia nuolat gyvena apie 20 senyvo amžiaus žmonių, vieni jų nebeatsikelia iš lovos, kiti turi psichinę negalią.
Savivaldybė lieka skoloje
Čia apsistoję seneliai aprūpinami medicinine priežiūra, maitinimu, gali užsiimti įvairomis veiklomis. Šiai įstaigai jie atiduoda 80 proc. savo pensijos, dar po 520 litų už kiekvieną senolį moka Biržų rajono savivaldybė.
Vis tik L. Pleškys pasiskundžia, jog baigiantis metams savivaldybėje ima stigti lėšų, tuomet ji senelių namams ji lieka skolinga apie 20–30 tūkstančių litų.
„Kažkiek atsargos (atsarginių lėšų, – red. past.) visada prilaikom,– sako L. Pleškys. – Su tokia veikla juk negali bankrutuot ir išvaryt visų į gatvę.“
Jis priduria, jog kaimo žmonių pensijos nėra didelės, taigi vien iš didžiosios dalies jų pensijų senolius sudėtinga išlaikyti.
Tačiau kaip sako pats L. Pleškys, senelių namų vadovybė ir darbuotojai tvarkosi ūkiškai. Jie neseniai pasidarė kokybišką remontą ir gavo tris europinius sertifikatus, jog patalpos atitinka higienos normas, yra pritaikytos patogiam gyvenimui.
Jo teigimu, jei visus remonto darbus senelių namai būtų pirkę konkursų būdu, iš savivaldybės gauta parama būtų ištirpusi akimirksniu. Tačiau daugumą darbų susirinkę atliko patys senelių namų darbuotojai. Jų šiuo metu dirba apie 14.
Senoliai turi veiklos
Vis tik O. Milienės senelių namų vadovas skundžiasi, jog pastebėjusi, kad šie namai moka taupyti ir taupiai tvarkytis, savivaldybė tuo naudojasi. Analogiškiems kitame rajone įsikūrusiems senelių namams skiriamas didesnis finansavimas vienam žmogui.
„Sako – jums čia kaime juk lengviau“, – savivaldybės atstovų žodžius perfrazuoja L. Pleškys.
Šie senelių namai priima norinčius iš visų rajonų – nuo Suvalkijos iki Žemaitijos. Šiuo metu senelių namuose gyvena apie 20 senolių, tačiau per 20-metį yra buvę atvejų, kai gyveno ir virš 30-ies. Tuomet L. Pleškio teigimu, jie talpindavosi po tris kambariuose.
Šiandien senoliai gyvena po vieną arba du, kiekvienas kambarėlis turi televizorių, visus reikiamus baldus.
Milienės senelių namai įsikūrę gražioje gamtos vietoje, tarp dviejų upių, tad senoliai mėgsta pasivaikščioti, pasigrožėti gamta, atėjus pavasariui puola sodinti į daržus pomidorus ir gėles – kiekvienas turi atskirą žemės plotą. Moterys neretai užsiima mezgimu ar kitais rankdarbiais.
Už pramogas čia atsakinga senjorų kapela – vieni groja, kiti susirenka paklausyti ir patrepsėti.
Paklaustas apie kylančias kliūtis L. Pleškys sako, jog tetrūktų šiek tiek daugiau finansavimo ir savivaldybės dėmesio. Jis viliasi, jog naujai išrinkta valdžia skirs šiai problemai daugiau dėmesio.
„Plėstis tikrai neplanuojame. Pastaraisiais metais nemažai gyvenusiųjų išėjo anapilin, tad dabar turime užtektinai vietos. O finansavimo tokiai veiklai tikimės tik iš savivaldybės. Verslininkai kartais padeda kokiais obuoliais, bet tai nedidelė pagalba. Na, turėjome paramą iš Vokietijos gydytojos, bet tai buvo vienkartinė parama, o dabar norėtųsi, kad savivaldybė skirtų mums daugiau dėmesio“, – sako L. Pleškys.
Slaugos paslaugos kainuoja keliskart brangiau
Kad geriau įsivaizduotumėte, kokioje slaugos paslaugų situacijoje šiuo metu yra Lietuva, pateiksime šiek tiek statistikos.
Dažname didmiestyje Lietuvos senoliai laukia ilgoje eilėje į valstybės finansuojamą vietą pensionate ar senelių namuose. O privačių globos namų kainos – labai įvairios ir dažniausiai – viešai neskelbiamos. Jos nustatomos pagal senjoro pensijos dydį, turimas pajamas ir tai, ar jo buvimą pensionate sutinka kompensuoti valstybė.
Seimo Socialinių ir darbo reikalų komiteto pirmininkas Rimantas Dagys žurnalistams yra sakęs, jog vieno senolio išlaikymas globos namuose dar neįsivedus euro kainavo apie 3 000 Lt (870 eurų) per mėnesį. Didžiausią šių išlaidų dalį sudaro globos namų infrastruktūros išlaidos. Remiantis kitais šaltinis, vieno senjoro, kuriam reikia nuolatinės globos išlaikymas valstybei gali kainuoti apie 2000 litų (580 eurų).
Žinoma, namuose rūpintis senoliais pigiau, tačiau tuomet pasiryžę tai daryti artimieji gaudavo apie 800 litų (apie 230 eurų) išmoką. Žiniasklaidoje aprašytose istorijose dauguma vaikų guosdavosi, jog negalią turinčių ar prie lovos prikaustytų senolių priežiūra jiems kainuoja nuo 1800 iki 2000 litų (nuo 520 iki 580 eurų) per mėnesį. Jau atmetus tai, kad nelieka laiko, kada šiuos pinigus uždirbti.
Senelių namų ir įvairių slaugos paslaugų poreikis ne tik Lietuvoje, tačiau ir kitose Europos valstybėse tik auga, nes visuomenė sensta. Higienos instituto Sveikatos informacijos centro duomenimis Lietuvoje beveik dešimtadalis visų gyventojų yra vyresni nei 75-erių metų amžiaus, turtingiausias senoliais – Ignalinos rajonas, kuriame tokio amžiaus žmonės sudaro beveik 14 proc. visų gyventojų.
2012 m. spalio 1 d. duomenimis, priežiūros (pagalbos) išlaidų tikslines kompensacijas Lietuvoje gavo 59 761 žmogus. Iš jų – 70 proc. pensininkų
Statistikos departamento duomenimis, 2010-aisiais socialinę pagalbą ir globą namuose gavo 12 670 žmonių.
Higienos instituto duomenimis, Lietuvoje 10 tūkstančių gyventojų tenka apytikriai 17 slaugos lovų. O dabar prisiminkime anksčiau pateiktą skaičių – iš šių 10 tūkstančių, dešimtadalis yra vyresni nei 75 metai.
Taigi senolių, kuriems reikalinga nuolatinė priežiūra – tūkstančiai, vietų valstybinėse slaugos ligoninėse trūksta, o privačių slaugos namų kainos neretai senjorų artimiesiems nėra įkandamos.
Tokiu atveju institucijos, kaip O. Milienės globos namai tampa išsigelbėjimu. Šiek tiek paskatinus privačią iniciatyvą tokių vietos bendruomenių įkurtų namų galėtų pridygti kiekviename rajone – tuomet ir senoliai būtų laimingesni, ir savivaldybė sotesnė.
Artėjantis laikotarpis – galimybių metas
Nacionalinio socialinės integracijos instituto („Žmogui.lt“) vadovas Arūnas Survila teigia, jog Biržų rajone įsikūrę senelių namai – puikus savarankiško gyvenimo namų pavyzdys.
„Bendruomenė susidūrė su problema, kad dalis žmonių turi mažesnes finansines galimybes. Jie nepasirinko tų didžiųjų senelių namų, o norėjo likti savo aplinkoje. Panaudodami vietos resursus jie sukūrė tokią alternatyvą tradiciniams senelių namams“, – sakė A. Survila.
Ir nors tokia bendruomenės organizacija sutaupo gerą kapšą pinigų savivaldybei, A. Survilos teigimu savivaldos institucijos vis tiek atrodo labiau suinteresuotos išlaikyti didžiulius valstybinius senelių namus ir jų administraciją, nei atverti galimybes bendruomenėms tvarkytis pačioms.
Senolių priežiūrai galima panaudoti daugybę kaimo plėtros programos lėšų, tačiau praėjusiame finansiniame laikotarpyje šios lėšos dažniausiai buvo skiriamos įvairioms patalpoms remontuoti. Tuo metu savarankiško gyvenimo namų kaimo vietovėse neatsirado nė vienų.
- Survilos teigimu, per ateinantį finansinį laikotarpį kaimo bendruomenės ir apskritai iniciatyvūs žmonės turi galimybių įkurti savo savarankiško gyvenimo namus.
„Dabar radome vieną pavyzdį ir jį giriame – tačiau visoje Lietuvoje galėtų būti vystomos tokios iniciatyvos“, – kalbėjo A. Survila.
Jo teigimu, socialinės apsaugos ir darbo ministerija jau artimiausiu metu turėtų patvirtinti tokių projektų finansavimo sąlygų aprašą.
Didžiulės ir brangiai kainuojančios įstaigos – sovietinis „kelmas“
Socialinių paslaugų infrastruktūros plėtrai buvo planuojama skirti 60 mln. litų (apie 17,3 mln. EUR) , iš kurių didžioji dalis turėtų tekti savarankiško gyvenimo namų kūrimui.
Taip pat egzistuoja Kaimo plėtros programa „LEADER“, į kurios lėšas sugalvojusieji steigti panašius savarankiško gyvenimo namus taip pat gali pretenduoti.
A. Survilos nuomone, tokių namų steigimu savivaldybės turėtų būti suinteresuotos – jos galėtų pigiau nusipirkti paslaugą ir tokių namų finansavimas kainuotų pigiau, nei didžiulės valstybinių senelių namų struktūros išlaikymas.
Savarankiško gyvenimo namai galėtų būti alternatyva ne tik senelių, bet ir psichikos negalią turinčių ligonių, iš vaikų namų išėjusių jaunų žmonių priežiūrai. Plačiai žiniasklaidoje aprašyti Švėkšnos globos namai yra tradicinių sovietinių namų pavyzdys – A. Survilos skaičiavimais, darbuotojų juose dirba panašiai tiek, kiek gyvena jaunuolių.
Visą šią struktūrą išlaikyti brangiai kainuoja.
„Socialinė gerovė turi būti vystoma taip, kad iš skiriamų lėšų daugiausia naudos gautų tas galutinis naudos gavėjas. Kitaip tariant, tas, kam tos pagalbos labiausiai ir reikia. Ne administracija, darbuotojai, didžiulių pastatų mūrai. Daugiausia pinigų turi likti tiesiogiai žmogui. Sakyčiau, visos tos didžiulės organizacijos yra sovietinis „kelmas“, – sakė A. Survila.
Patarimas socialinio darbo studentams
Iš praėjusio finansinio laikotarpio programos (iki 2014-ų metų) 700 milijonų litų (arba suma, už kurią galima pastatyti dar dvejus Valdovų rūmus) buvo skirta socialinės atskirties mažinimui kaime.
Ką tai reiškia? Dideles galimybes imtis nedidelio verslo ir iš tiesų padėti tiems, kam tos pagalbos reikia.
„Biržų rajone įkurtiems savarankiško gyvenimo namams žmonės patys ieškojo ir rado galimybes. O dabar, kartu su naujuoju finansiniu periodu pinigai tiesiog paduodami ant lėkštutės. Yra studijuojančių socialinį darbą ne tik todėl, kad niekur daugiau neįstojo, o todėl, kad socialinis darbas jiems yra artimas širdžiai. Taigi, jiems tai yra puiki galimybė – sukurti savo organizaciją, susikurti sau darbo vietą ir vystyti inovatyvų, lankstų požiūrį prisitaikant prie kiekvieno žmogaus poreikių“, – ragino A. Survila.
Tiesa, nacionalinio socialinės integracijos instituto vadovas pripažino, jog šios didžiulės galimybės yra užrašytos sudėtinga kalba. Todėl kyla rizika, kad jomis pasinaudos ne tie, kam reikėtų, o tarp paramos projektų it žuvys nardantys verslininkai.
„Ten, kur yra daug pinigų, yra ir daug didesnių interesų. Man labai baisu, kad tie didesni interesai neužgožtų paprastų žmonių idėjų“, – pokalbį baigė organizacijos „Žmogui“ vadovas.
Comments are closed.